Kaip bendrauti su ligoniais

Vasara į pabaigą, o mano cheminis gydymas persirito į antrą pusę. Preityje liko kelionės į Rygą, Jūrmalą, Lietuvos dvarus, Žemaitiją ir penkiolika pagautų krentančių žvaigždžių Neringoje per meteorų lietų. Kaip ir teta gydymo kursai, perskaitytos knygos. Tik paveikslas sodyboje tebėra įpusėtas, bet per rugsėjį labai tikiuosi pabaigti ir ant stogo parsivežti į Vilnių :)

Šiandieninis įrašas brendo ilgai. Bendravimas su ligoniais - sunki tema, nes onkologinė liga yra iššūkis visiems. Pačiam ligoniui sunku susiorientuoti kas su juo vyksta, emocijos varijuoja tarp baimės, susitaikymo, gyvenimo džiaugsmo, pasiryžimo kovoti, pykčio, liūdesio, apatijos ir silpnumo. Aplinkiniai dažnai neturi patirties ir nežino nei ką sakyti, nei kuo padėti, o labiausiai tai norėtų išvengti bendravimo su ligoniu (nekalbu apie artimuosius).

Deja, mūsų visuomenėje onkologinė liga vis dar didelė stigma. Tai yra viena priežasčių, kodėl iki šiol beveik niekam, išskyrus mažą ratą patikimų žmonių, nesakiau kad sergu. Pirma, stengiuosi vengti neigiamų emocijų, o pranešti žmonėms tokią naujieną bent man asmeniškai yra trauma. Kaskart kalbėti apie ligą lygu ją išgyventi. Antra, stengiuosi gyventi lyg būčiau sveika ir noriu, kad žmonės su manimi bendrautų taip pat kaip su sveika (nekalbu apie artimuosius). Ši būsena yra laikina ir aš vis dar esu tas pats žmogus. Tačiau tokį bendravimą sunku pasiekti. Kalbu iš patirties - vienetai sugeba reaguoti į naujieną tinkamai ir bendrauti netraumuodami ligonio. Pati turėjau nekokią patirtį su žmonėmis iš savo verslo, kurie po mano naujienos atsigavo tik po kelių mėnesių. Po tos patirties ir nusprendžiau pasidalinti tik su keliais žmonėmis, kuriais visiškai pasitikiu. Trečia, aš pasveiksiu ir grįšiu į darbą, noriu ateityje turėti užsakymų, pasitikėjimą mano jėgomis ir mano kompetencija, todėl visai nenoriu, kad naujiena pasklistų iki klientų.

Žemiau keli patarimai iš mano patirties. Apibendrinant, iš aplinkinių tikiuosi kuo daugiau įkvėpimo ir pozityvo, o iš artimųjų - buvimo šalia ir visiško priėmimo net kai jaučiuosi ne taip, kaip jie gal norėtų.

Kaip bendrauti su ligoniais ir ko geriau nedaryti

Pirmiausia, keli patarimai ko nereikėtų daryti, remiantis ne tik mano patirtimi:

• Neužkraukite ligoniui savo baimių ir nepūskite dramblio iš kiekvieno simptomo. Tai ypač būdinga artimiesiems. Vajezau, kraujas krenta, tai kas toliau bus. Vajezau, pilvą suskaudo. Vajezau, ką ta chemija padarys su tavo organizmu, greičiau jau vaistai tave nužudys nei tas vėžys. Vajėzau, ir už ką MAN tai. Ir tt.. Suprantama, kad labai sunku matyti, kaip mylimas žmogus gydosi, netenka plaukų, silpsta, pasireiškia visokie šalutiniai veiksniai. Aišku, kad labai baisu, kas bus toliau. Tik nereikia viso to projektuoti artimam žmogui. Jis ir taip sunkiai kovoja su savo paties baimėmis, kovoti dar su jūsiškėmis jam neužteks jėgų. Jėgas jis turi skirti savo gerai savijautai, poilsiui ir sveikimui. Ir tikrai nebus geriau, jei ligonis matys kaip jums sunku. Tvarkykitės su savo emocijomis - nueikite pas psichologą jei reikia. Jūs nesergate, ir ligoniui reikia jūsų stiprių.
• Neužverskite ligonio patarimais. Gerk tą, tą, tą ir tą. Vartok aną. Valyk organizmą. Nevalyk organizmo, pavojinga. Nueik pas tą žolininką. Reikia išvalyti galvą, nes nuo tavo galvos viskas priklauso. Medituok šitą. Medituok kitą. Daryk tą. Daryk aną. ... Lengva pasimesti tarp milijono prieštaringų patarimų, visko daryti neišeina, o kaip atsirinkti - neaišku. Jei kažką rekomenduojate, surinkite duomenų - ar tai kitam žmogui tikrai padėjo, ar jo situacija buvo identiška, ar šaltinis patikimas? O geriausia ne bombarduoti siūlymais, o paklausti - ar tau reikia pagalbos išsiaiškinant ką kada vartoti? Nes pats ligonis taip pat gilinasi, ir dažniausiai klausia tų, kas šitą kelią jau yra praėjęs. Patarimas bus išgirstas tada, kai ligonis jūsų klausia pats.
• Negąsdinkite ligonių ir jų artimųjų blogomis istorijomis. Nu rimtai, negaliu patikėti kaip šitas reikalas paplitęs. Kai tik nueinu leistis chemijos ar pas gydytoją, visada atsiranda bent pora žmonių, kurie garsiai pasakoja, kaip tas ir anas sirgo ir numirė, ir tas numirė, tam tą išpjovė ir numirė, ir šiaip šūdas tas gyvenimas, o jei dabar pagydys, tai vis tiek neilgam, nes niekas ilgai su tuo negyvena, o jei gaunate šitą chemiją, tai va nuo jos būna tokie baisūs šalutiniai poveikiai, man va tas ir tas buvo, vajėzau vos iškentėjau, o kitai moteriai dar va kas buvo ... Kai esi naujokas, šitos baisybės taip ir įstringa galvoje, ir baimės išlenda blogiausiu momentu. Nusiteikimas ir mintys yra stiprus ginklas kovoje su liga, tad maitinti save ir kitus ligonius baimėmis yra blogiausia ką galima padaryti.
• Nepulkite teisti, kaltinti ir piršti savo filosofijų. Taip, yra tokia teorija, kad mes patys esame Dievas ir viską šiame gyvenime sukūrėme patys, įskaitant ir ligą. Arba kad Visata mums siunčia ligą kaip pamoką arba bausmę už mūsų nuodėmes (įgytas šiame ar praeituose gyvenimuose). Kad mes patys dėl visko kalti, kad prisišaukėme ligą, nes kažkam kažkada neatleidome ir buvome supykę. Tai va, nesvarbu kuo tikite, bet savo filosofiją pasilikite sau. Nes ligoniui reikia nusiteikti pasveikti ir visą energiją skirti gijimui. Kapstymasis savyje, savęs kaltinimas ir esamų ar nebūtų nuodėmių ieškojimas tik iškas gilesnę duobę. Tai ne mano žodžiai, o žodžiai bioenergetikės, su kuria buvau susitikusi, kai nutariau pasikapstyti. Po to susitikimo nusiraminau. Ir šiaip, kiekvienas ras savo kelią savo laiku, jei jam to reikės. Ne laiku ištartas "pati kalta" tik sukels didžiulį pyktį. Geriau nenorėkite atsidurti mūsų kėdėje, kad suprasti kodėl.

Vietoje to, geriau:

• Pasidalinkite sėkmės istorijomis. Niekas nepakelia nuotaikos geriau, nei žinojimas, kad liga yra išgydoma, ir kažkas kitas jau ją įveikė. Bent man, kai jau pradedu panikuoti, šitai padeda labiausiai.
• Pakelkite nuotaiką, nukreipdami dėmesį nuo ligos. Susikoncentravimas į ligą daug gero neduos. Gerai yra nuveikti kažką smagaus, įsitraukti į veiklą, ar tai būtų sodybos remontas, ardaržo ravėjimas, ar pasivaikščiojimas parke, ar šeimos fotosesija, ar šuniuko vizitas pas veterinarą, galų gale ne taip svarbu, svarbu būti čia ir dabar, savo gyvenime, kuris vyksta toliau nepaisant ligos, ir taip pamažu žmogus ima jaustis daug geriau. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad išvykus iš namų man dažnai stebuklingai pagerėja, manau todėl, kad tuo metu mažiausiai esu susikoncentravusi į ligą, gydymą ir taip toliau. Jei neišeina įtraukti į smagią veiklą, tai bent pakalbėkite apie kažką malonaus, savo vaikus ar šunis, juokingas jums nutikusias istorijas. Pamatysite, kaip visi pasijusite geriau. 
• Stenkitės visada akcentuoti pozityvą, net ir ligos eigoje. Stenkitės pamatyti net ir menkiausią pagerėjimą, menkiausią teigiamą dalyką, ir jį akcentuoti. Gal gydytoja atrodo labai kompetetinga, ji tikrai žino ką daryti. Gal auglys šiek tiek sumažėjo - vadinasi vaistai veikia. Gal šiandien žmogus geriau atrodo, gal jo akys linksmesnės, ar jis gražiai apsirengė - pasakykite jam tai.
• Paklauskite kuo konkrečiai galite padėti. Ne tik ligoniui, bet ir artimiesiems, ypač jei yra mažų vaikų. Every little helps. Kartais ir maži dalykai gali labai palengvinti gyvenimą, bet žmonės tiesiog nedrįsta paprašyti.
• Leiskite ligoniui suprasti, kad jūs esate ir būsite šalia, nesvarbu kas, ir visada palaikysite (taikoma artimiesiems). Neapsimeskite kad suprantate (nes nesuprantate), bet būkite šalia. Mums nereikia jūsų pamokslų ar moralizavimo kaip mums gydytis ar jaustis, mums reikia žinoti, kad net blogiausią mūsų akimirką mus kažkas myli. 

Ką sakyti artimiesiems ir draugams, kai tau liūdna

Didesnę laiko dalį aš ir toliau (kaip iki ligos) esu supermoteris. Gyvenu aktyvų gyvenimą. Darau mankštą, daug vaikštau, prižiūriu mitybą, medituoju, daug keliauju, skaitau, einu į kiną, tvarkau sodybą, turiu visokių įsipareigojimų namuose, kažkiek dirbu nuotoliniu būdu su užsienio klientais, daug dirbu su savimi (pvz. įpusėjau nuotolinį Ilzės Butkutės kursą apie komunikaciją). Rugpjūtį netgi baigiau intensyvius trijų dienų teta gydymo ir meditacijų kursus. Žinau ką sveikimui reiškia nusiteikimas, todėl kiek įmanoma nusiteikiu pozityviai ir stengiuosi, kad mane suptų pozityvas. Jei manęs klausia kaip aš laikausi, dažniausiai sakau "gerai".

BET gydymas daro savo - chemoterapijai ritantis į antrą pusę, jos poveikis organizmui kaupiasi. Kraujo rodikliai krenta drastiškai, net vaistai sunkiai atstato. Dažniau būna silpna. Širdis plaka kakle. Nervų sistema apgraužta chemijos. Maudžia rankų pirštus. Maudžia nugarą. Vargina vaizdas veidrodyje - ypač aptrupėję antakiai. Vargina karščio priepuoliai naktimis. Vargina nuolatinė nemiga. Būna kad apsiverkiu nuo vieno išgirsto žodžio, tarsi be priežasties. Man kartais būna liūdna, ypač kai artėja gimtadienis, o aš nežinau kas bus tą dieną - gal būsiu operacinėje, gal prijungta prie lašelinės. Nori nenori turiu pripažinti, bet kartais ir aš būnu silpna. Ir guess what -

šiomis aplinkybėmis AŠ TURIU TEISĘ BŪTI SILPNA. Kartais aš turiu išlieti susikaupusias neigiamas emocijas. Būtų daug blogiau laikyti jas savyje. Ir taip, artimiesiems reikia su tuo tvarkytis ir tai priimti. Nes ko verti artimieji, jei šalia jų negali būti savimi?

Žmonės tokiais atvejais dažnai sako "būk stipri" arba "tu esi stipri". Tai lyg būdas pasakyti žmogui - "tu neturėtum jaustis taip kaip jautiesi". Bet tai nėra teisinga. Nes kartais būti silpna(o ne vaidinti kaip viskas yra gerai, jei taip nėra) taip pat yra stiprybė.

Prašyti pagalbos yra stiprybė.

Prisipažinti, kad tu nežinai, yra stiprybė.

Sakyti tiesą yra stiprybė.

Būti netobula ir tikėtis, kad netobuli žmonės tave mylės nepaisant tavo netobulumo yra stiprybė.

Leisti žmonėms, kurie tave myli, pamatyti kaip tu iš tiesų jautiesi - nesistengiant nuslėpti ar parodyti save iš geresnės pusės, ar parodyti tik tai ką jie norėtų matyti - yra stiprybė.

Nes jausmų ignoravimas, jei jie tau ar kitiems nepatinka, yra sielos žudymas.

Tu niekam nieko neskolinga, net jei anksčiau buvai ta stiprioji, ant kurios peties paverkti ar kurios pagalbos paprašyti ateidavo kiti. Tu esi išskirtinėje situacijoje ir turi teisę pati išsiverkti ant kito peties. Verk jei reikia. Būk liūdna, jei reikia. Sakyk draugams "Aš labai myliu tave už tai, kad mane laikai stipria, bet šiandien aš tokia nesijaučiu, aš jaučiuosi liūdna ir/arba pikta. Ar tu pasėdėsi su manimi truputį ir aš tau apie tai papasakosiu, arba tiesiog patylėsime kartu, arba pažiūrėsime filmą, ar pasivaikščiosime?" .

Jūsų draugai ar artimieji gali išsigąsti - jeigu stiprioji palūžta, tai kas tada bus su jais? Daug kas nežino ką daryti ir ką sakyti, kai žmogus šalia yra silpnas ir (laikinai) palūžęs. Ir tai normalu. Į kito skausmą sunku žiūrėti, ypač jei tai artimas žmogus, kurį myli. Todėl artimieji kažkaip vis nori tave "pataisyti" ir vis primena, kad turėtum būti stipri. Jei nepataiso, jie patys jaučiasi silpni ir neverti. Kaip "stiprioji" tu gali jiems padėti, tiesiog sakydama, kad "Tu neturi visko pataisyti, neturi stengtis manęs šią minutę pakeisti. Tiesiog būk šalia, priimk mane, išklausyk, ir mylėk mane. Tai vienintelis dalykas kurio man reikia sunkią minutę - žinoti, kad tu esi šalia, priimi ir myli mane tokią kokia esu, net kai man silpna, kai aš bijau ir nežinau kas bus toliau".